Praėjusią vasarą pradėjau pažintį su Karen Swan knygomis - perskaičiau tuo metu naujausias jos knygas "Paskutinė vasara" ir "Pavogtos valandos" iš serijos "Laukinė sala". Tad persikėlus iš laukinės Škotijos gamtos į biurą Niujorke, pirminis įspūdis buvo "na, šita ne tokia gera". Tačiau įsibėgėjus, knyga buvo neįtikėtino pagavumo ir įdomumo.
Bet gal pradėsiu nuo to, kas nepatiko. Autorei keliu didelius lūkesčius, todėl keletą kartų užkliuvo banalūs dialogai. Jeigu kas nors paprašytų parodyti, kurie konkrečiai, negalėčiau, tai buvo asmeninis, sunkiai paaiškinamas pojūtis. Nepatiko Prancūzijos linija. Nors ir žinojau, kad kažkur susijungs su pagrindiniu siužetu, ji mane erzino ir buvo neįdomi.
Kas patiko? Nežinau, nuo ko pradėti.
Karen Swan yra nuostabi peizažų "tapytoja". Taip įdomu skaitant "keliauti" po aprašomas vietas ir visas jas matyti sėdint ant sofos. Nenuspėjamas siužetas. Wow! Vienoje vietoje dar gerokai iki pabaigos buvau benusivilianti, kad autorė vienu sakiniu "nužudė" visą intrigą. Kaip džiaugiuosi, kad apgavo! Knygoje tiek daug netikėtų siužeto vingių, o ką galima pasakyti apie knygą, kuri sukelia didžiulę minčių ir emocijų audrą?
Pagrindinė veikėja Kloja dirba gyvenimo būdo vadybininke. Viduje išgyvendama daugybę dramų, išorėje turi šypsotis klientams, kuris kiekvienas jaučiasi vienintelis ir svarbiausias. Visoje knygoje ji mėtoma ir vėtoma likimo smūgių. Ir viskas puikiai perteikta. Patiko, kad nebuvo "meilių - seilių".
Taigi knyga labai patiko ir jau laukiu Karen Swan "ekskursijos" po Romą. Turėtų būti įspūdinga!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą