Pabėgimas į Graikiją

 

Praėjusią vasarą pradėjau pažintį su Karen Swan knygomis - perskaičiau tuo metu naujausias jos knygas "Paskutinė vasara" ir "Pavogtos valandos" iš serijos "Laukinė sala". Tad persikėlus iš laukinės Škotijos gamtos į biurą Niujorke, pirminis įspūdis buvo "na, šita ne tokia gera". Tačiau įsibėgėjus, knyga buvo neįtikėtino pagavumo ir įdomumo.

Bet gal pradėsiu nuo to, kas nepatiko. Autorei keliu didelius lūkesčius, todėl keletą kartų užkliuvo banalūs dialogai. Jeigu kas nors paprašytų parodyti, kurie konkrečiai, negalėčiau, tai buvo asmeninis, sunkiai paaiškinamas pojūtis. Nepatiko Prancūzijos linija. Nors ir žinojau, kad kažkur susijungs su pagrindiniu siužetu, ji mane erzino ir buvo neįdomi.

Kas patiko? Nežinau, nuo ko pradėti.

Karen Swan yra nuostabi peizažų "tapytoja". Taip įdomu skaitant "keliauti" po aprašomas vietas ir visas jas matyti sėdint ant sofos. Nenuspėjamas siužetas. Wow! Vienoje vietoje dar gerokai iki pabaigos buvau benusivilianti, kad autorė vienu sakiniu "nužudė" visą intrigą. Kaip džiaugiuosi, kad apgavo! Knygoje tiek daug netikėtų siužeto vingių, o ką galima pasakyti apie knygą, kuri sukelia didžiulę minčių ir emocijų audrą?

Pagrindinė veikėja Kloja dirba gyvenimo būdo vadybininke. Viduje išgyvendama daugybę dramų, išorėje turi šypsotis klientams, kuris kiekvienas jaučiasi vienintelis ir svarbiausias. Visoje knygoje ji mėtoma ir vėtoma likimo smūgių. Ir viskas puikiai perteikta. Patiko, kad nebuvo "meilių - seilių".

Taigi knyga labai patiko ir jau laukiu Karen Swan "ekskursijos" po Romą. Turėtų būti įspūdinga!

100 istorinių Vilniaus reliktų

 

Nors mano tėvai yra Vilniaus "imigrantai", aš čia gimiau, užaugau ir, jei netapsiu karo pabėgėle ar meilės emigrante, greičiausiai ir pasensiu. 

Nesuskaičiuojamą galybę kartų buvo praeita Senamiesčio gatvėmis, tačiau niekada nesusimąsčiau, kodėl Katedros aikštėje kai kurios plytelės raudonos, niekada nebūtų atėję į galvą, kad Gedimino kalne yra nacių iškasti tuneliai, nesu mačiusi balkonėlio ant šv. Jonų bažnyčios. Ir tai tik keli pavyzdžiai. Skaitydama šią knygą supratau, kaip nepažįstu savo gimtojo miesto. Neperdedu - kiekviename skyriuje radau kažką, ko nežinojau. 

Man sunku, žiauriai sunku suvokti, kiek yra investuota į šią knygą. Rodyklėje yra išvardinti visi panaudoti šaltiniai - 941! Tad kiek laiko ir darbo reikia įdėti visus juos perskaitant, atrenkant reikalingą informaciją bei nuotraukas, išverčiant užsienio kalbomis rašytus tekstus? Jau pirmame skyriuje supratau: šios knygos tikrai niekam neskolinsiu ir nepardavinėsiu. 

Žinoma, iš 100 reliktų ne viskas įdomu ir ne viską lengva įsiminti. Kai kurie skyriai atrodė per trumpi - taip įtraukdavo ir iškart baigdavosi. Man netgi norėjosi, kad knyga būtų padalinta į dvi dalis po 50 reliktų, bet kad skyriai būtų išsamesni. Kita vertus, visuose skyriuose ir knygos pabaigoje yra nurodyti šaltiniai, tad viską galima susirasti pačiam. Taip pat skyrių trumpumas patogus tuo, kad norint prisiminti faktus, galima greitai juos susirasti ir dar kartą perskaityti.

Šiaip tokio darbo nesinori ir negalima kritikuoti, bet... Rašybos klaidų buvo ryškiai per daug. Kone kiekviename skyriuje. Taip pat radau ir faktinių klaidų. Knygos pradžioje parašyta, kad tai antrasis - pataisytas - leidimas. Jeigu šis pataisytas, tai kaip atrodė pirmasis?

Taigi žemai lenkiu galvą prieš autorių ir jau po truputį imu svajoti apie tęsinio įsigyjimą.

2024-ųjų apžvalga

 Besibaigiant 2024-iesiems metams, nutariau apžvelgti, kokie buvo šie skaitymo metai. Buvau išsikėlusi tikslą perskaityti 20 knygų, tačiau pavyko įveikti tik 13. Tai daug ar mažai? Priklauso, su kuo palyginsi. Atsižvelgiant į tai, kad esu dirbantis žmogus ir dar turiu daug įvairių kitų veiklų, o per pastaruosius ketverius metus buvau perskaičiusi 15 knygų, trylika yra visai neblogas rezultatas. Kita vertus, galėjo būti ir daugiau, nes pavasarį pastrigau su neįdomia knyga, kurios 200 puslapių skaičiau du mėnesius. Ir aš nuoširdžiai netikiu žmonėmis, kurie "goodreads'uose" skelbiasi, kad per metus perskaitė šimtą ir daugiau knygų. Kyla natūralūs klausimai: ar tie žmonės daugiau nieko neveikia gyvenime? Ar jie bent prisimena, ką skaitė?

Šių metų perskaitytų knygų įvertinimo vidurkis "goodreads'uose" vos 3.5 žvaigždutės, nes papuolė ne viena primityvi, neišdirbta knyga. Kaip kad "Gėlių kolekcininko duktė", kurioje labai gera knygos idėja buvo paleista vėjais. Tačiau buvo ir labai džiuginusių kūrinių. Pagaliau pradėjau skaityti Karen Swan knygas ir nei kiek nepasigailėjau. Knygų mugėje valandą stovėjau eilėje, kad gaučiau autografą ir pamatyčiau, koks mielas žmogus ji yra. Sabaliauskaitės "Petro Imperatorė" - puikus darbas. Iš aplinkos girdžiu, kad antros dalies neskaitė, nes viską perskaitė pirmojoje. O man ne - abi dalys buvo vienodai geros. Metus užbaigiau su tokiais šedevrais, kaip "Kvepalai: Vieno žudiko istorija", "Pietinia kronikas" ir "Aerouostas". Tai buvo knygos, kuriose netgi kai kurie nepatikę niuansai nenumušė vertinimo, atsižvelgiant į bendrą kiekvienos knygos vaizdą. 

Kas laukia 2025-aisiais?

Ogi sutūpusios lentynoje ir ant spintelės prie lovos savo eilės kantriai laukia Karen Swan kelios knygos (susirinkti visą jos kolekciją užims nemažai laiko), Vinstono Čerčilio keturios knygos apie II Pasaulinį karą, dar pora kitų autorių knygų karo tematika ir kitos. Žinoma, dar daugiau knygų kaba norų sąraše ir, tikiuosi, kad bus netikėtų, neplanuotų siurprizų. 

Atsižvelgdama į savo užimtumą, ateinančiais metais susimažinsiu lūkesčius ir iššūkiui kelsiu mažiau nei 20 knygų. Nors mėgstu keltis sau iššūkius ir juos įveikti, visgi reikia nepamiršti, kad knygų skaitymas yra malonumas, o ne lenktynės.